Jaunimo stovykla Prancūzijoje

Viskas prasidėjo pernai, kai Augustas su Žygimantu atsiliepė į kolegų iš Prancūzijos asociacijos kvietimą dalyvauti vasaros nardymo stovykloje. Išsiuntė registracijos dokumentus, buvo atrinkti ir smagiai praleido savaitę nardydami. Šiais metais Augustas susitarė su prancūzais dėl didesnės lietuvių grupės atvažiavimo. Tad šiemet į kelionę išsiruošė Žygimantas, Ainius, Hermanas, Egidijus, Augustas, Aurelijus ir mūsų sveikasis pagalbininkas Marius.

Išvykome vėlų liepos 23d. vakarą. Kelionė iki stovyklos buvo ir sunki, ir smagi. Autobusiuku reikėjo įveikti 2800 km atstumą, pervažiuoti Lenkiją, Vokietiją, dalį Prancūzijos. Besikeičiantys kraštovaizdžiai ir karts nuo karto užtraukiama daina neleido nuobodžiauti.
Artėjant prie kelionės tikslo – Cerbere – visi nekantravo, kada išvysime jūrą ir kalnus. Laukti buvo verta – išvydę šį peizažą netekome amo. Didžiuliai Pirėnų kalnai leidžiasi į žydrą Viduržemio jūrą, šlaitai užsodinti vynuogynais, o mes, visi džiugūs, važiuojame vingiuotais kalnų serpantinais…
Viešbutuke mus sutiko besišypsantys prancūzai ir pasveikino atvykus į vasaros stovyklą. Tik gavę raktus nuo namelio, griuvome į lovas ilsėtis. Namelis švarus, pakako vietos mums visiems. Gal galėjo būti mažiau laiptukų, bet ko norėti iš kotedžų miestelio, įsikūrusio ant uolos, besileidžiančios į jūrą. Vakare pažiūrėjome mokomuosius filmus apie nardymą ir nuėjome miegoti. Kažkas siaubingai knarkė. :)

Ryte susitikome su stovyklos vadovu. Augustas su Žygimantu nardys su pažengusiais ryte, o besimokysiantys pirmo lygio – po pietų. Visi nekantrauja išbandyti tai, dėl ko čia atvykom. „Patyrę“ mūsų grupelės narai Augustas su Žygimantu buvo maloniai nustebinti, kuomet po nėrimo grįžę į laivą gavo prancūziško sūrio, dešros bei duonos. Kažkas naujo. Atėjo ir naujokų eilė. Augustas kapitono paprašė, kad leistų plaukti kartu ir galėtų padėti naujokams, jei kiltų nesklandumų. Kaip pirmokai su neįprasto dydžio kuprinėmis būsimi narai laukė savo eilės. Instruktoriaus lydimi poromis nėrėme į vandenį. Pirma pažintis su povandeniniu pasauliu buvo ir nuostabi, ir labai neįprasta. Vieniems skaudėjo galvą, kažką supykino, kažkas puolė į paniką, bet visi sėkmingai grįžo ant denio. Nuoširdžių šypsenų veide nesimatė ir pasigirdo abejonių, ar verta tai tęsti. Augustą tokia reakcija labai nustebino, jam atrodė, kad visi turi įsimylėti nardymą nuo pirmo nėrimo. Sugrįžę visi ramiai vakarojome, svarstydami, ar verta tęsti povandeninio pasaulio tyrinėjimus.

Išaušo pirmadienis. Egidijus nusprendė daugiau nebenerti, esą nardymas jam netinka. Visą dėmesį toliau jis skyrė kalnams, plaukymui bei maisto ruošimui. Už tai jam visi taria didelį ačiū! Antras nėrimas jau buvo sėkmingesnis: nebeskaudėjo galvos, po vandeniu jautėmės kur kas geriau. Visą likusią dieną dalijamės įspūdžiais – kas ką matėme. O matėme daug: morenų, ungurių, didžiulių žuvų, aštuonkojų ir dar galybę įvairių gyvių. Skaidriame vandenyje labai smagu nardyti, jaustis besvoriu jūros gyventoju. Grįžę dalyvavome vietiniame viešbučio renginuke ir paragaujame sangrijos. Sutarėme kitą dieną pavakarieniauti su prancūzais.

Antradienį mūsų nardymas įsibėgėjo, patyrusieji nardė ilgiau ir giliau, o besimokantieji vis geriau jautėsi po vandeniu. Nardant svarbu atsipalaiduoti, išmokti valdyti savo plūdrumą ir įprasti lengvai naudotis įranga. Skundų jau nebesigirdėjo :) Vakare visi pasipuošę išėjome vakarienės. Sutarėme sėsti susimaišę, kad prancūzai, latviai bei lietuviai galėtų pabendrauti su kitataučiais. Valgyti gavome po puodą midijų su prancūziškomis bulvytėmis. Besišnekučiuodami kirtom midijas užgerdami vynu. Vakarienė pavyko, visi buvo sotūs ir laimingi. Atsisveikinę nusprendėm nueiti ant šalimais esančio iškyšulio. Sėdėjome ant akmeninio suolo ir grožėjomės saulėlydžiu.

Trečiadienį Augustas ir Žygimantas išplaukė nardyti. O štai kiti nusprendė aplankyti Ispaniją, nes gyvenome tik 9km nuo sienos. Tiesa, norint pasiekti kaimyninę šalį reikėjo serpantinais pervažiuoti Pirėnų kalnus. Vaizdas pasakiškas, oras puikus, Ispanijos miestukas Port Bou – gražus. Prisipirkę maisto, degalų, vandens ir suvenyrų grįžome atgal. Po pietų naujokai keliavo į nardymo centrą, o Augustas nusprendė išbandyti povandeninę medžioklę: su skolintu arbaletu ir plūduru išplaukė ieškoti žuvies. O jos pakrantėse nėra daug. Nardėme rezervate, o ten, kur galima medžioti, žuvies labai mažai. Trijų valandų laimikis – tik keturi žuveliokai. Nors žuvies nedaug, bet žuvienė išėjo skani. Vakare priėmėme prancūzų jaunimą į svečius. Patiekėme vaišių: sūrių, dešrų, skilandžio bei duonos.

Ketvirtadienį pajutome, kad mūsų atostogos tuojau baigsis. Dienos lekia labai greitai, plaukiant nardyti laikas bėga nepastebimai, o grįžus ir prisėdus ant saulutės atrodo, kad valandos šuoliuoja. Vėl suplanuotas kortų ir tautų susipažinimo vakaras. Prancūzams sunkokai sekėsi su anglų kalba, bet susišnekėdavome.

Penktadienis – mūsų paskutinė nardymo diena. Stengėmės pamatyti, išgirsti, pajusti kiek įmanoma daugiau. Visi įsimylėjome šį kraštą. Vieni kitus įtikinėjome, kad dar čia grįšime.
Vakarop stovyklautojai buvome pakviesti į pikniką paplūdimio stoginėje. Liepta atsinešti kokio nors tautiško valgio. Ką mes būtume darytume be savo virėjo! Egidijus išvirė labai skanių balandėlių, kuriuos visi valgė pasigardžiuodami. Taip vakarą ir užbaigėme, sotūs bet liūdni, kad baigėsi atostogos.

Šeštadienį sutvarkėme visą namelį ir atsisveikinę su jūra išvažiavome atgalios. Mes ten dar grįšim.

Labai ačiū  rėmėjams: Novo Nordisk, Bayer, Baxter.




Susiję straipsniai
LŽSH asociacija
info@hemofilija.lt
http://www.hemofilija.lt/

© 2010 LIETUVOS ŽMONIŲ SERGANČIŲ HEMOFILIJA ASOCIACIJA. Visos teisės saugomos.