Dalyvių iš užsienio atsiliepimai apie tarptautinę krepšinio stovyklą

Bartek AndrzejkiewiczŠi stovykla pirmiausiai mums leido susipažinti su hemofilija sergančiais pacientais iš Lietuvos, Baltarusijos ir Bulgarijos. Ir kaip bebūtų paradoksalu, taip pat su kolegomis iš Lenkijos. Mūsų šalyje tokie susitikimai su kolegomis galimi tiktai regionų susirinkimuose. Galime atsakingai pareikšti, kad Egidijus suorganizavo kažką nepaprasto. Griaudamas ne tik bendravimo tarp valstybių stereotipus, bet ir paneigdamas mitą apie mūsų neįgalumą. Parodė, kad nežiūrint daugelio apribojimų, sveikatos problemų, galime būti puikios sportinės formos ir geros savijautos.

Savaitės treniruočių sporto salėje, baseine ir krepšinio aikštelėje apdovanojimas buvo krepšinio varžybos tarp mūsų tarptautinės bei Lietuvos LŽSHA komandų. Ką gi, varžybas pralaimėjome, bet nesijautėme pralaimėjusiais! Išliejome daug prakaito, palikome aikštelėje visą širdį, atlikome savo vaidmenį iki galo. Galutinis švilpukas paskelbė mūsų laimėjimą. To vidinio laimėjimo siekėme nuo pat atvykimo į Lietuvą pradžios.

Nepamainomą indėlį į šią mūsų sėkmę įdėjo nepakeičiamos trenerės, kineziterapeutė, Egidijus. Jie nepailsdami mus „dopinguodavo“, negailėdavo gerų žodžių ir kartu džiaugėsi šia maža mūsų pergale. Sukūrė puikią atmosferą, ne tiek sportinėje konkurencijoje, kiek įkvėpė vidinės stiprybės.

Bartek Andrzejkiewicz 16 metų, hemofilija A Lenkija

 

Ryszard BasaraĮ stovyklą užsiregistravo net 8 asmenys iš Lenkijos. Buvome didžiausia grupė iš atvykusiųjų. Taip pat dalyvavo ir LŽSHA komanda. Buvo malonu susipažinti su kraujo broliais iš kitų šalių (Bulgarijos, Baltarusijos, Lietuvos ) taip pat iš skirtingų Lenkijos regionų. Nors buvome skirtingo amžiaus (man – 33 metai, jauniausiam vaikinui – 15 ), kalbėjome skirtingomis kalbomis – greitai subūrėme vieningą komandą. Mus treniravo 3 labai energingos ir malonios trenerės – Indrė, Eglė ir Ieva, treniruojančios LŽSHA krepšininkus bei pačios profesionaliai žaidžiančios šį žaidimą. Kiekvieną treniruotę pradėdavome apšilimo pratimais po to mokydavomės taisyklingai mesti į krepšį, tiksliai perdavinėti kamuolį komandos draugams. Jei kuris nors nesugebėdavo atlikti tam tikrų pratimų, būdavo parenkami labiau tinkantys. Mes sergantys hemofilija, ne visi esame tinkamos sportinės formos, kad atliktume tai ką sveikas žmogus gali be ypatingų pastangų. Kiekvienas bandė kaip galėdamas geriau atlikti visas sportines užduotis, stengėsi palaikyti ir padrąsinti kitus nes gera komandinė atmosfera – svarbiausia. Treniruotės vyko ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir sanatorijos sporto salėje bei baseine. Šiuos užsiėmimus vedė fizioterapeutė Viktorija. Organizatorius Egidijus rūpinosi, jog mums nieko netrūktų, kad visada gautume reikiamą medicininę pagalbą ir nestokotume entuziazmo bei geros nuotaikos. Dar daugiau įspūdžių į stovyklos gyvenimą įnešė tuo pat metu vykusios olimpinės žaidynės Brazilijoje ir azartiškas krepšinio varžybų stebėjimas su kolegomis iš Lietuvos kartu entuziastingai palaikant šios šalies krepšinio rinktinę. Nuostabiai savaitei besibaigiant, įvyko didžiosios varžybos tarp LŽSHA komandos ir svečių iš užsienio krepšinio rinktinės, naujai užgimusiu pavadinimu „H basketball force“. Šis pavadinimas skamba ganėtinai grėsmingai ir išdidžiai. Labai didžiavomės galėdami mesti iššūkį daug profesionaliau žaidžiantiems kolegoms iš Lietuvos. Aikštelėje liejosi prakaitas, stengėmės kovoti iki paskutiniųjų, išnaudojome visas išmoktas pamokas, gautas treniruočių metu. Visi atidavėme visą 100% savęs. Kiekvienas gerai atliktas žaidimo elementas arba taiklus metimas buvo apdovanotas pagyrimais, žiūrovų aplodismentais ir patirtu vidiniu pasitenkinimu. Net ir nelabai pavykę momentai sulaukdavo kolegų palaikymo ir padėkos už drąsų bandymą. Varžybų metu vyravo draugiška atmosfera, bet labiau patyrusi lietuvių komanda nugalėjo 52:42. Nepaisant to kiekvienas jautėmės nugalėtoju.

Apibendrinant savaitės įspūdžius Lietuvoje, prie nuostabios Nemuno upės, galiu pasakyti, kad tai buvo viena įdomiausių savaičių mano gyvenime. Dar ir šiandien niūniuoju prisimintos Czeslawo Niemeno dainos žodžius „laikas, kaip upė, kaip upė plaukia, nunešdamas į praeitį tas dienas“. Man tai buvo super nuotykis su naujais mielais žmonėmis, profesionaliu krepšiniu, lietuvių kalba, nacionaline virtuve ir gamta.

Rekomenduoju kiekvienam kitais metais sudalyvauti šioje edukacinėje krepšinio stovykloje, skirtoje hemofilija sergantiems pacientams Lietuvoje! Tikiuosi, kad dar ne kartą susitiksiu su naujais bičiuliais. O už viską ką patyriau, dar kartą dėkoju organizatoriams.

Ryszard Basara 33 metai, hemofilija A Lenkija




Susiję straipsniai
LŽSH asociacija
info@hemofilija.lt
http://www.hemofilija.lt/

© 2010 LIETUVOS ŽMONIŲ SERGANČIŲ HEMOFILIJA ASOCIACIJA. Visos teisės saugomos.